trakų 
istorijos 
muziejus

Mūzų dovanos Trakų karūnai

Edvardas Janušas buvo nepaprastai įdomi figūra, veikianti fotografijos istorijos ir mikroistorijos srityse. Imperatoriškojo ir karališkojo dvaro fotografo garbės vardo savininkas, tūkstančių Žešuvo ir apylinkių gyventojų nuotraukų, taip pat nuotraukų, dokumentuojančių miesto gyvenimą bei čia vykstančius įvykius, autorius. Likimas atvedė jį į Žešuvą, nors jis išvis nebuvo iš čia kilęs. Janušas gimė Lvove 1850 m. spalio 19 d. ir buvo vyriausias dailidės Ignaco sūnus. Čia reikia pridurti, kad tai buvo laikotarpis, kai Lenkija buvo padalinta. Ir Žešuvas, ir Lvovas buvo Galicijos teritorijoje – taip vadinosi Austrijos valstybės okupuotos Lenkijos žemės. Edvardas jaunystę praleido Lvove, ten mokėsi ir pradėjo studijas Politechnikos universitete. Studijų nebaigė dėl finansinių priežasčių. Sekantis jo gyvenimo etapas – tarnyba Austrijos-Vengrijos armijoje. Jis buvo 80-ojo Lvovo pėstininkų pulko karininkas. 1882 m. Janušas paliko kariuomenę leitenanto laipsnyje dėl silpnos sveikatos. Tuomet jis rimtai ėmėsi fotografijos, kuria domėjosi jau anksčiau. Čia reikia pažymėti, kad aukštą savo įgūdžių lygį Edvardas Janušas pasiekė sunkiu darbu, nes buvo savamokslis fotografas. Jo fotografinio nuotykio kelią pažymėjo Lvovas, Zločovas ir galiausiai Žešuvas. Čia 1886 m. jis atidarė savo fotografijos ateljė. Prieš atidarant ateljė, Ferdinando Schaittro parduotuvės lange jis surengė nuotraukų parodą, kuria norėjo paskatinti miesto gyventojus naudotis jo paslaugomis. Ir tai suveikė. Žešuvo gyventojus sužavėjo gražūs ir įdomūs Janušo darbai. Ateljė darbą nutraukė 1888 m. kilęs gaisras, po kurio savininkas atnaujino verslą gyvenamojo namo priestate. Netrukus jis paprašė Leopoldinos Krause rankos. Jie susipažino daug anksčiau viešnagės metu Raabs an der Thaya mieste Žemutinėje Austrijoje, kur Edvardas Janušas buvo nuvykęs taisyti sveikatos. Leopoldina pati fotografavo, ji net turėjo savo ateljė Raabse. Tėvo finansinės paramos dėka ji įgijo išsilavinimą šioje srityje ir atliko praktiką pas vieną iš Vienos fotografų. 1889 m. rugsėjo mėnesį jie susituokė ir Leopoldina visam laikui atsikėlė į Žešuvą. Daugelį metų jie kartu dirbo savo klestinčioje fotoatejlė Sandomierska 18 (vėliau Grunwaldzka) gatvėje, puikiai papildidami vienas kitą kaip šeimyniniame gyvenime, taip ir fotografo profesijoje. 1914 m. mirus Edvardui, Leopoldina pati toliau vadovavo verslui. Taip buvo ir vėliau, po to kai 1918 m. Lenkija atgavo nepriklausomybę. Tačiau laikui bėgant ji pradėjo naudotis savo vaikų – Dorotos, Fryderyko, Marijos ir Helenos – pagalba. Nors fotografija domėjosi, apie ją nusimanė ir darė puikias nuotraukas visas ketvertukas, po motinos mirties 1934 m. vadovauti fotoateljė pradėjo jauniausioji dukra Helena. Fotografijos ateljė „E. Janušas“ veikė kaip privati įmonė iki 1950 m. Komunistai, kurie po Antrojo pasaulinio karo perėmė valdžią Lenkijoje, nacionalizavo visas privačias įmones. To paties likimo sulaukė ir įmonė „E. Janusz“. Fotografijos ateljė veikė iki 1990 metų, tačiau jau kaip valstybinė. Po keliolikos metų Žešuvo krašto muziejus iš savininkų palikuonių nupirko apie 32 tūkstančius įvairaus formato stiklinių negatyvų, turinčių didelę dokumentinę, istorinę ir ikonografinę vertę. Jie pasakoja apie pokyčių Žešuve ir jo apylinkėse istoriją tiek politikoje (tame tarpe karo reportažai), kultūroje (architektūra, istoriniai paminklai), tiek kasdieniame gyvenime (tautinis kostiumas, miesto mada). Ypač vertingi yra paveikslai, vaizduojantys miesto urbanistinę raidą bei įvykius, kuriuos prieš daugelį metų išgyveno šio miesto gyventojai. Rafał Kocoł
linkedin facebook pinterest youtube rss twitter instagram facebook-blank rss-blank linkedin-blank pinterest youtube twitter instagram